 Šių metų vėlyvas ir gražus ruduo Lietuvoje daug ką džiugino. Žemdirbiai neskubėdami nuėmė derlių, suarė ir apsėjo laukus, miškininkai ne tik kirto, bet ir sodino miškus, o gamtos mylėtojai iki valiai prisibuvo gamtoje. Tačiau šlapia ir šilta žiemos pradžia visus džiugina tik dėl to, jog tikimasi mažesnių sąskaitų už šildymą, o jau miškininkų tai visai nedžiugina: darbai stovi vietoje arba juda kur kas lėčiau nei norėtųsi.
Jau nuo senų senovės daugiausia darbų miškuose būdavo atliekama žiemą - ir mediena tada geriausia, ir paimti ją lengviau. Rudenį ir pavasarį darbus dažniausiai pristabdo pažliugusi žemė. Pavasarį miško darbai yra ribojami dar ir dėl paukščių, stengiantis jiems suteikti ramybę perėjimo metu. Taigi daugelis veiksnių rodo, kad miškininkų darbas labai priklauso nuo oro ir gamtinių sąlygų. Įpusėjus gruodžiui, lankėmės pajūryje, kur važiuodami stebėjome Minijos slėniuose apsemtus sodybų kiemus ir pievas, vandeny stūksančius medžius. Būdami nevietiniai, kai kur nebegalėjome atskirti - tai apsemta pieva ar ežeras? |
