am gmu

Kuršių nerijos miškų ir miško ūkio istorinė analizė

Gamtinių ir antropogeninių procesų kaita

Laikotarpis: (8000~7500)-(4500~4000) m. pr. m. e.

Poledyninėje Litorinos jūroje (Baltijos jūros raidos fazė), kuri užėmė ~ 25 % didesnį plotą nei dabartinė Baltijos jūra, susiformavo įlanka ir ją skirianti salų grandinė su sekliomis protakomis. Salų augalija, kintant klimatui kito, skurdžią tundros augaliją ilgainiui keitė vidutinės juostos lapuočių miškai, taip pat susiformavo pelkių, mažų ežeriukų, smėlingų pliažų. Periodo gale pasirodo pirmieji gyventojai - klajojantys probaltai, žvejai, medžiotojai, gamtos gėrybių rinkėjai.

Laikotarpis: (4500~4000) - (1800~1600) m. pr. m. e.

Salų grandinė vandens sąnašų, plaunamų nuo Sembos pusiasalio, ir pustomo smėlio dėka jungėsi, „augo“, formavosi į vientisą darinį, skiriantį buvusią įlanką nuo jūros ir periodo gale maždaug pasiekė dabartinę Juodkrantę. Prie Sembos pusiasalio dar buvo išlikusi protaka (Brokisto sąsiauris) į buvusią įlanką. Stabilesnėje sausumos dalyje vešėjo miškai, galėję užimti 55 - 60 % sausumos ploto. Susidarė palankios sąlygos akmens amžiaus žmonių gyvenimui, kūrėsi stabilios gyvenvietės, III-me tūkstantmetyje išplito Pamario kultūra, kuriai šalia žūklės būdingas avių ir ožkų auginimas. Tai galėjo kažkiek trikdyti dirvų formavimosi procesams, sudaryti prielaidas miškų išretėjimui, pustomų smėlynų didesnių plotų palaikymui bei gyventojų kiekio nedidelėms pulsacijoms. Bet didesnę tiesioginę ir netiesioginę įtaką padarė maždaug su bronzos amžiaus pradžia (apie 2100 m. pr.. m. e.) sutapęs jūros vandens lygio kitimas ir gintaro išplovimo mažėjimas. Šis priežasčių kompleksas nulėmė tiek miškų, tiek gyventojų skaičiaus mažėjimo pokyčius.

Laikotarpis: (1800~1600) m. pr. m. e. – 800 m. e.

Po radikalių gamtinės aplinkos pokyčių, iššauktų vandens ir sausumos lygių svyravimo, nerija kaip akumuliacinis ragas toliau augo, veikiama vandens išplaunamų sąnašų ir jas pernešančių vėjų, į plotį buvusios įlankos kryptimi ir ypač į ilgį dabartinės Klaipėdos kryptimi. Dėl vyraujančių vandens srovių ir vėjų pagrindinis augimas vyko į ilgį. KN įgavo artimas dabarčiai formas, susiformavo ties Klaipėda sąsiauris tarp jūros ir buvusios įlankos. Tuo laikotarpiu anot J. Zembricko „vėl užaugo gražus miškas su pievų, dirbamos žemės ir smėlynų plotais“. Tačiau bendras teritorijos miškingumas, turint galvoje ir vėliausiai „gimusias“ jos dalis buvo mažesnis nei pirminių miškų klestėjimo laikotarpiu ir vargu ar galėjo siekti, o juolab viršyti 50 %. Prūsų – sembų ir kuršių genčių sėslaus (bent pietinėje nerijos dalyje) ar iš dalies klajoklinio gyvenimo laikotarpis, užsiimant gamtos gėrybių naudojimu – daugiausia žvejyba, gintaro rinkimu, prekyba gintaru ir gamtos gėrybėmis, o kaip pagalbiniu verslu - žemdirbyste, bei gyvulininkyste. Nerija apgyventa retai, nedideliuose žvejų gyvenvietėse. „Jauniausia“ nerijos dalis – į š. nuo dabartinės Juodkrantės dar buvo beveik visai negyvenama. Tebesitęsiantys smėlio judėjimo procesai, galimi laukų ir miškų užpustymai, didesnėje nerijos dalyje nesudarė prielaidų gausesnių bendruomenių atsiradimui, palaikė pusiau klajoklinį gyvenimo būdą. Tuo tarpu nerijos ir kontinento sandūroje baigiantis šiam periodui vis dar veikė vandens jungtis su Kuršių mariomis, intensyvėjo ūkinis gyvenimas, o ypač prekyba gintaru. Stiprėjo vikingų invazija į gintaru ir gamtos gėrybėmis turtingą kraštą.

Laikotarpis: 800 m. e. metai - XIII a. pabaiga

Neriją toliau aktyviai formuoja gamtiniai, visų pirma eoliniai procesai, kurie šiame periode nebuvo visiškai sustoję. Miškų ir atvirų erdvių santykis greičiausiai po truputį kinta miškų mažėjimo kryptimi. Maždaug XI-XII amžių sandūroje smėliu užnešamas Brokisto sąsiauris ir KN galutinai susijungia su Sembos pusiasalio ŠR dalimi. Tačiau šiuo laikotarpiu nerijai vis didesnę įtaką daro antropogeniniai militarinio pobūdžio faktoriai. Nuo 800 m. e. metų prasideda vadinamasis vikingų (danų, švedų) laikotarpis. Pagrindiniai gyventojai nerijos viduje išliko prūsai (sembai) ir kuršiai, užsiimantys tais pačiais tradiciniais verslais, o „kamieninėje“ P.V. nerijos dalyje įsikūrė ir vikingų karių, pirklių bei amatininkų. Prekybos gintaru klestėjimo metas. Jo išplovimas, pakitus vandens lygiui ir srovių kryptims, matyt vėl padidėjo.
Lemtingi prūsų karai su Lenkijos pakviestu – Kryžiuočių ordinu baigėsi visišku pralaimėjimu ir krašto pavergimu. Tolesnės kryžiuočių kovos su lietuviais ir žemaičiais, tiesiogiai lietė ir nerijos gyventojus, kurie nerijos sąlygomis praktiškai neturėjo galimybių apsisaugoti abipusių siaubiamųjų žygių metu. Tad visiškai tikėtina, kad nuo kryžiuočių invazijos į Prūsiją pradžios iki jų kovos su Lietuva pabaigos (1411m.), t. y. beveik visą XIV a. nerija buvo ištuštėjusi, pavirtusi, kaip ir Sūduva ar Žemaitijos pietvakarių pakraštys, negyvenama ar labai retai apgyventa dykra.

Laikotarpis: XIV a- XVIII a. pabaiga.

1372 m. Rasytėje kryžiuočiai pasistato apsaugai nuo lietuvių ir žemaičių pilį. Nors gan greitai ji prarado gynybinę reikšmę, aplink ją nulydžius miškus įsikūrė kažkiek ūkininkų sodybų. Dar keliolika valstiečių ūkių atsirado prie Šarkuvos. Toliau į šiaurę žemdirbystei tinkamų didesnių plotų nebuvo. Gyvenimo sąlygos nerijoje, išskyrus pietinę dalį prie Sembos, išlieka labai atšiaurios. Dėl to ją bent iš dalies aplenkia vėlesni vokiškos kolonizacijos antplūdžiai, būdingi kitoms Prūsijos vietoms. KN ilgainiui susiformuoja savita trikalbė bendruomenė iš kuršių, lietuvninkų ir vokiečių. XV a. antroje pusėje ir XVI a pirmoje pusėje, sparčiai besivystant žemės ūkiui, tuometinei industrializacijai bei laivybai, labai didėja miškų vertimas žemės ūkio naudmenomis ir medienos paklausa, kuri sąlygoja padidėjusį miškų kirtimą. Ryškėjant neigiamiems miškų nykimo rezultatams, Prūsijoje imama griežčiau rūpintis racionalesniu jų naudojimu bei apsauga. Atsiranda ne tik miškų sargyba, bet ir platesnio profilio miškų pareigūnai bei miškininkystės mokslo užuomazgos. Duomenų apie nerijos miškų naikinimą, verčiant juos žemės ūkio naudmenomis, išskyrus jau minėtus ūkių kūrimus prie Rasytės ir Šarkuvos, neradome. Taip pat neradome duomenų apie veikusias medienos versloves. Greičiausiai jau iki XVI a vidurio tinkamų eksploatacijai miškų čia buvo likę labai nedaug. Miškų kokybiniai ir kiekybiniai parametrai blogėjo dėl jų išretinimo kirtimais, o toliau sekė dirvos paviršiaus suardymo procesai, kuriuos labiausia skatino naminių žolėdžių ganiava, viržynų deginimas kas 2- 3 metai, žemės dirbimas tam tinkamesnėse vietose, karinių gurguolių tranzitas ir pan. Dėl visų šių priežasčių viršutinis dirvos sluoksnis dideliuose plotuose buvo suardomas ir susidarydavo sąlygos defliacinių židinių susidarymui ir smėlynų judėjimui apimti vis didesnes teritorijas. Bet svarbiausia - tą judėjimą užtikrino gamtiniai faktoriai: apsauginio gūbrio, kuris akumuliuotų išmetamąjį iš jūros smėlį, nebuvimas, jau esančios smėlingos erdvės, gausus smėlio išmetimas iš jūros į paplūdimius ir stiprūs vėjai. Tad visas šis faktorių kompleksas ir nulėmė nerijos transformacijos smėlio dykumos kryptimi procesus, kurie truko ilgą laiką ir vis intensyvėjo nemažiau kokius 400 metų, kol žmogus XIX a. ėmėsi aktyvių stabdymo veiksmų. Šiuo sunkiu laikotarpiu negausių vietos gyventojų kuršių ir lietuvninkų verslu išliko žūklė ir pagalbinis žemės ūkis, o vokiečių kolonistai įsitvirtino administracinėse ir bažnytinėse struktūrose, prekyboje, Didžiojo pašto kelio aptarnavime, smuklių versle ir pan. Intensyvėjant užpustymams kai kurios gyvenvietės, persikelia į naujas vietas 2-3 ir daugiau (net iki 6 kartų). Nė sykio neprireikė keltis atrodo tik Rasytės gyvenvietei, o aplamai mažiau kilnojimųsi buvo senesnėje nerijos dalyje maždaug į pietus nuo Šarkuvos. Rasytės stabilumo atvejį būtina pakomentuoti. Nors apie ją seniausiai ir didžiausiame plote buvo iškirsti miškai, kryžiuočiai, kaip minėjome čia buvo pasistatę mūrinę pilį, o aplink buvo įsikūrę valstiečių ūkiai, visa tai nebuvo užklota smėlio kopomis. Kas tai lėmė? Manytume, kad pagrindinis dalykas yra tai, kad čia anksčiausiai – dar XV a. pajūryje pradėtos statyti smėlio judėjimą gilyn į neriją stabdančios užtvaros ir net dambos, sulaikančios smėlio padavimą iš jūros. Kita tikėtina priežastis – kad dėl čionykščio krantų ar vandens srovių pobūdžio buvo mažiau išplaunama smėlio. Tačiau šios versijos neįmanoma patikrinti. Vėliau buvo laikotarpių, kai apie Rasytę dirvos buvo padengtos nestoru smėlio sluoksniu, bet ši gyvenvietė atsilaikė ir nebuvo užpustyta, nors miškus iškirto anksčiausia ir dideliuose plotuose. Tai turėtų versti giliau pamastyti tuos, kurie deda lygybės ženklą tarp miškų nukirtimo ir smėlynų pajudėjimo. Kadangi miškai priešingai nei gyvenvietės persikelti negalėjo, jų kiekis tiek dėl kirtimų, tiek dėl užpustymų XVIII ir XIX a. sankirtoje, kaip rodo kartografinės medžiagos analizė, vargu ar galėjo siekti 10 %. Smėlis vis labiau ima grasinti ir Klaipėdos uostui. Bet tai ne vien lokalinė KN ir Klaipėdos uosto problema. Baltijos pajūryje XIX a. pradžioje nuo Pomeranijos iki carinės imperijos pasienio (maždaug iki dabartinės Nemirsetos) pagal Prūsijos statistiką buvo palaidota po smėliu apie 140 tūkst. magdeburginių margų, t. y. apie 40 tūkst. hektarų geros žemės. Pustomas smėlis Baltijos pajūryje pasidarė valstybine Prūsijos problema. Imami tirti Baltijos jūros pakrančių ir jos nerijų, tame tarpe ir KN, vykstantys gamtiniai procesai ir surandamos patikimos, bet nepigios priemonės, galinčios apsaugoti nuo užpustymų uostus, o taip pat dirbamas žemes, gyvenvietes bei miškus.

Laikotarpis: XIX a. – XX a. vidurys

Gamtinių procesų kūrybiško reguliavimo laikotarpis, valstybės lygmenyje, išskiriant tam finansinius resursus ir reikalingas struktūras, o taip pat dalyvaujant savivaldos ir visuomenės atstovams. Stichinių faktorių, visų pirma vėjų, įtakos minimizavimas, mechaninėmis priemonėmis sutvirtinant didžiąją dalį slenkančių kopų ir vėliau jas apželdant žoline ar sumedėjusia augalija, sukuriant visa nerijos pakrante apsauginį mechaniškai sutvirtintą kopagūbrį. Radikaliai padidinamas nerijos miškingumas. XIX a. pirmoje pusėje Baltijos pajūris ir pietinė nerijos dalis pradedama naudoti kaip Karaliaučiaus poilsiavietė ir laipsniškai vilų statyba bei rekreacija suklesti XIX a. antroje pusėje ir vidurinėje nerijos dalyje, ypač Juodkrantėje ir Nidoje. Be to Juodkrantėje atidaroma tiems laikams stambi ir moderni gintaro kasykla. Atsiradus naujiems verslams daugėja gyventojų, jie turtėja. Iki pirmojo pasaulinio karo KN iš skurdaus Prūsijos užkampio tampa klestinčia rekreacine Vokietijos vieta. Daugėja vokiečių tautybės gyventojų, lietuvių sumažėja iki 30,7 % (1905 m). Po pirmojo pasaulinio karo nuo 1923 Klaipėdos kraštas autonomijos teisėmis su nerijos dalimi atitenka Lietuvai. Miškų tarnyba ir ūkinis režimas nekeičiamas. 1939 m. hitlerinė Vokietija Klaipėdos kraštą susigrąžina sau. Artėjant frontui 1944 m. pabaigoje iš nerijos iškeldinami visi senieji gyventojai, tame tarpe ir miškų tarnyba. Karo ir pirmaisiais pokario metais išdegė arti 500 ha nerijos miškų, daugelyje vietų apardomas apsauginis kopagūbris, bet katastrofiškų padarinių tai nesukelia, nerijos būklė išlieka pakankamai stabili. Visa nerija tampa uždara sovietinio pasienio zona. Pradėta apgyvendinti naujai atkeliamus gyventojus.

Laikotarpis: XX a. vidurys – dabartis

Po karo kurį laiką nerijoje šeimininkavo beveik vien kariškiai, vėliau pradėjo įsikurti ne tik lietuviai, bet ir išeiviai iš įvairių TSRS regionų. Ėmė funkcionuoti žvejų artelės. 1948 sugrįžo nedidelė (~ 10 %) senųjų nerijos gyventojų, bet dėl blogų sąlygų dauguma vėl (1955) repatrijavo į Vokietiją. Nors ir su daugybe apribojimų, kaip pasienio zonoje su Vakarų pasauliu, šeštame dešimtmetyje ne tik atsikūrė ūkis, bet ir prasidėjo daugelio Lietuvos gyventojų domėjimasis nerija, jos gamta ir gyvenvietėmis, kaip poilsiavimo vieta, atlikti kai kurie moksliniai tyrimai. Tačiau ūkio vystymas didelių mastų neįgavo tiek dėl pasienio zonos statuso, tiek dėl nuo 1960 metų pradėtų steigti vienokių ar kitokių saugomų teritorijų (landšaftinio draustinio, valstybinio miško parko) ir įvedamų vis griežtesnių ūkinės veiklos apribojimų. Tuoj po nepriklausomybės atkūrimo - 1991 įsteigtas Kuršių nerijos nacionalinis parkas. Taip pat priimtas sprendimas visas nerijos žemes, palikti valstybės nuosavybe. Ne viename kitame nacionaliniame parke jo žemės tokio statuso neturi. Iki XXI a. pradžios Kuršių nerijos gyvenvietėse gyveno apie 2000-2500 vietinių gyventojų. Absoliuti jų dauguma buvo lietuviai, atvykę į šį kraštą antroje XX a pusėje. Pirmame XXI dešimtmetyje gyventojų skaičius ėmė didėti ir pastaraisiais metais viršijo 4 tūkst. Pietinė nerijos dalis pasiliko Rusijos federacijos Kaliningrado srities sudėtyje. 1987 m ten įkuriamas „Kuršskaja kosa“ nacionalinis parkas.

Infomacijos šaltinis: Kuršių nerijos NP vidinės miškotvarkos projektas 2013-2022 metams. Projekto vadovė Viliūnė Naureckaitė, autorius Algirdas Bukas.