Parengtoje valstybės valdomo turto analizėje itin kritiškai atsiliepiama apie dabartinę miškininkystės padėtį. Tačiau ekspertai spėja, kad studijos autoriai greičiausiai turėjo visai kitokių tikslų.

42 miškų urėdijų Lietuvai per daug. Centralizavimas padėtų mažinti išlaidas. Kažkur girdėta? Būtent – panašūs teiginiai jau ne pirmus metus liejasi iš įvairių veikėjų lūpų.

Kad už to slypi stambių verslo grupių noras įkelti koją į valstybinius miškus – jau seniai visiems aišku.

Tačiau kai panašūs svarstymai įtraukiami į pristatytą valstybės valdomo turto analizę, lieka gūžčioti pečiais. Negi ir valdžios sluoksniuose jau subrendo revoliucinis sprendimas privatizuoti miškus?

Autoriai liko nuošalyje

Kaip pažymėjo ekonomistas dr. Kęstutis Jaskelevičius, kažkodėl nenurodyta, kas rengė šios analizės dalį apie miškininkystę. O tai darė skandinavų „Gild Bankers”.

„Jie neužsiima jokia investicine veikla. Manau, kad tai yra tiesiog žvalgai ar lobistai, kurie tiesia kelią į miškus skandinaviškam kapitalui.

Šia studija siekiama įrodyti, kad dabar miškai valdomi neefektyviai, todėl reikia keisti sistemą. Skandinavai jau įžengė į Latvijos miškų sektorių, nenuostabu, kad norėtų įsitvirtinti ir Lietuvoje”, – aiškino K.Jaskelevičius.

Kažkodėl lygina su švedais

Lyg tyčia studijos autoriai padėtį Lietuvos miškuose lygina ne su kaimynine Lenkija, o su Švedija. Šioje šalyje valstybei priklausančius miškus valdo viena įmonė – „Sveaskog”.

Anot autorių, 2008 metais ši Švedijos įmonė iš vieno kubinio metro medienos uždirbo 16 litų, pernai – net 23 litus pelno. Čia pat pateikiami ir atitinkami Lietuvos rodikliai: 4 ir 1 litas.

„Be to, 2009 metais vidutinis darbuotojų skaičius „Sveaskog” siekė 958, o vidutinis darbuotojų skaičius visose 42-ose urėdijose Lietuvoje siekė 3846. T.y. Švedijoje vienam darbuotojui teko 4488 hektarai miško, o Lietuvoje – tik 324 hektarai”, – teigiama studijoje.

Skaičiai gal ir teisingi. Tačiau lygiai taip pat sėkmingai galima lyginti Lietuvą ne su Švedija, o su Libija, Iranu ar Singapūru.

Studijos autoriai kažkodėl nemini, kad lietuviai miškininkai, skirtingai nei švedai, neprašydami valstybės dotacijų, uždirbtus pinigus naudoja dešimtims milijonų sodinukų medelynuose užauginti, sanitarinei miško apsaugai, miško keliams, inžineriniams tinklams tiesti ir prižiūrėti, priešgaisrinei apsaugai, poilsio infrastruktūrai.

„Tokie palyginimai – visiškai nekorektiški. Švedijoje vyrauja natūralūs miškai, ten nevyksta jokia rūšių kaita: kerti mišką ir toks pat atželia.

Pas mus, jei iškirsi eglyną ir nieko nedarysi, tuoj pat apžels menkavertėmis drebulėmis ar karklais”, – piktinosi studijos autorių neišmanymu akademikas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas Leonardas Kairiūkštis.

Eksperimentų jau būta

Anot akademiko L.Kairiūkščio, miškų sistemos pertvarką buvo mėginta skelbti ne kartą, net ir smetoninėje Lietuvoje. Tačiau ilgainiui buvo nuspręsta, kad atskirai veikiantys 46 padaliniai (dabar – 42 urėdijos) yra efektyviausias modelis.

Sovietų laikais buvo nuspręsta šią struktūrą stambinti, kaip kai kurie medienos verslo atstovai siūlo ir dabar. Tačiau eksperimentas, kai veikė tik 12 miškų ūkio susivienijimų, truko vos dešimtmetį.

Net prie keisčiausių bandymų pripratę to meto veikėjai suvokė, kad toks modelis – visiškai neefektyvus.

Mokslininkai seniai apskaičiavo, kad Lietuvos miškuose, kurie yra mišraus tipo, geriausiai veikia priežiūros formulė, kai 900 hektarų plote dirba vienas aukštąjį ir du techninį išsilavinimą turintys žmonės.

„Galima stambinti, oi, kaip galima. Teko būti Sibire, kur vienai girininkijai priklauso netgi pusė milijono hektarų miškų.

Apskrenda viršininkai juos lėktuvėliu, padalija nurodymus, tačiau nieko nevyksta: nei žmonių tam yra, nei kontrolės”, – sakė L.Kairiūkštis.

Pasak jo, dabartinės miškų valdymo formos efektyvumą geriausiai įrodo skaičiai: per pastaruosius tris dešimtmečius medienos tūris miške padvigubėjo, nes prasti medžiai buvo kertami, o vertingi dažnai paliekami bręsti.

Būtina atželdinti

„Jau nekalbu net apie atželdinimo būtinybę – juk tik dėl to miškingumas padidėjo 7 procentais. Žinoma, atželdinimas nemažai kainuoja, tačiau jei to nesiimsi, biržėse priaugs blindžių, galėsime lupti karnų kiek tik norėsime, tačiau po 20–30 metų tenykštis miškas bus bevertis.

Aplaidumo ir klaidų pasitaiko kiekvienoje tarnyboje, miškininkystė – ne išimtis. Tačiau reikia keisti ne struktūrą, kuri jau pasiteisino, o nenorinčius ar nemokančius dirbti žmones”, – įsitikinęs L.Kairiūkštis.

Jo žodžius iliustruoja per metus iš darbo atleisti keturi nuostolingai dirbusių ir valstybinių miškų plotų praradusių miškų urėdijų urėdai.

Kas laukia ateityje?

Tačiau gal iš tiesų studijos autoriai teisūs? Galbūt urėdijas reikia jungti, viską centralizuoti, o paskui parduoti investuotojui? Juk kas čia bloga, jei Lietuvos miškai priklausytų „Ikea” ar dar kuriai nors Skandinavijos korporacijai?

„Gal ir nieko bloga, – ironizavo ekonomistas K.Jaskelevičius. – Tik valstybės miškuose kirsime ne po 2–3 milijonus kubinių metrų, o po 10 milijonų per metus. Kažkaip nesitiki, kad privatininkas tiek ir atsodins.”

Latviai, įsileidę privatų kapitalą, savo miškus jau baigia sunaikinti. Kasmet ten kertama po 10–11 mln. kubinių metrų medienos – dvigubai daugiau nei Lietuvoje ar Estijoje.

Ar Lietuva nori žengti tuo pačiu keliu? Sprendžiant iš dabartinės valdžios institucijų pozicijos – greičiausiai. Tik ar tokiu atveju mūsų vaikams ir anūkams dar pasitaikys proga pasidžiaugti miško ramybe?

Skaičiai ir faktai

* Valstybės valdomų įmonių analizės autoriai nurodo, kad pernai jų grynoji apyvarta siekė 8,459 mlrd. litų, o pelnas neatskaičiavus palūkanų, mokesčių, nusidėvėjimo ir amortizacijos (EBITDA) – 108 mln. litų.

* Valstybės įmonių miškų urėdijų apyvarta buvo 345 mln. litų, o EBITDA – 37 mln. litų (kone trečdalis visų valstybės įmonių šio rodiklio).

* 2007 metais miškų urėdijos į biudžetą sumokėjo 82,6 mln. litų mokesčių, 2008 m. – 133,3 mln., pernai – 115,1 mln. litų. Šiais metais planuojama sumokėti 124 mln. litų mokesčių. Iš privataus miškų sektoriaus – kelis kartus mažiau.

* Racionaliai prižiūrint ir eksploatuojant miškus (didinant prieaugį, gerinant medynų būklę), medieninė valstybinių miškų vertė (t.y. valstybės turto vertė) per pastaruosius 10 metų padidėjo apie 1 mlrd. litų (1 Lietuvos gyventojui tektų 298,5 Lt), plotas nuo 2000 m.padidėjo 63 tūkst. ha, o medienos tūris – apie 10 proc. Kasmet, didėjant medienos tūriui ir plečiantis miškų plotams, medieninė vertė didėja apie 150 mln. Lt.

* 1996 metais urėdijose dirbo beveik 15 tūkst. žmonių. Efektyvėjant veiklai jų nuolat mažėjo. Pernai darbuotojų skaičius siekė jau tik 3859.

„Lietuvos rytas“/Anatolijus Remeika
2010-07-28
„Į Lietuvos miškus kėsinasi skandinavai?“