2010 m. sausio 2 d. Šernų girininkija šventė 50-ties metų atkūrimo jubiliejų. Šventės išvakarėse Klaipėdos rajono laikraštyje "Banga" pasirodė straipsnis apie šią girininkija. Kviečiame jį pasiskaityti. 

"Banga", Antanas Sakalauskas

Pusė amžiaus žmogaus ir miško istorijos

Šernų girininkas Stanislovas Mažeika pamena Žemės ūkio akademiją ir pirmąją savo darbovietę. Anot, jo paskyrimas buvo netikėtas, bet pažintis su istoriniu mišku gerokai nustebino. Šernų giria atrodė kaip gamtos perlas.

1960 metais, kai atkurtoje Šernų girininkijoje girininku buvo paskirtas Stanislovas Mažeika, dar prieš 15 m. buvo praūžęs karas, o būsima girininkija buvo priskirta prie Klaipėdos girininkijos. Pasak Stanislovo Mažeikos, teko ieškoti žmonių, mylinčių mišką. Šiandien dirbusių kelius mina eiguliai Stasys Šimulis, Juozas Vilavičius, Vytautas Mačiulskis, girininko pavaduotojas Stasys Būdvyti. Jų žinyboje beveik 5000 hektarų valstybinio miško. Brangiausia tai, kad Šernų miškai stebina savo įvairove ir tvarka. Buvusio dvaro žemėje žmonės gana nesėkmingai augino bulves ir varė spiritą. Valstybė išpirko bankrutavusį dvarą ir pasodino miškus. Jau 1886 metais buvo paskirtas pirmasis žinomas girininkas Hansas Šmitas. O pagarba miškui dar pažymėtina tuo, kad antrojo Pasaulinio karo metais vokiečiai į kariuomene neėmė girininko Hanso Jappo, kuris turėjo prižiūrėti miško kirtimus ir augimvietes. Pokario laikais buvusi dvaro žemė tartum palaimą priėmė medžių sėklas naujuose plotuose. Dabar yra puikuolių pušų, remiančių dangų kertinėse buveinėse, kurių girininkijoje yra daugiau kaip dvidešimt, teikiančių žmogui ramybę ir pasitikėjimą. Tačiau kertinių buveinių atsiradimas yra jau savaiminis procesas, pažymėtas ilgų dešimtmečių, dar iki plėtojant Šernų mišką. Žmogaus pareiga išsaugoti jas. Viena kertinių buveinių, į kurių gyvenimą žmogus nuo pat medžių pasodinimo dar devynioliktame amžiuje nesikiša ir stebi miško natūralią evoliuciją, yra prie pat girininkijos namo, pastatyto prieš 120 metų. Čia maždaug hektaro plote veši galingi ąžuolai, kaštonai, klevai, pušys. Jie tartum vizitinė girininkijos kortelė. Kitoje girininkijos pusėje dviejų šimtų metų pušų viršūnės sklando kartu su debesimis. Girininkas Stanislovas Mažeika ne be pasididžiavimo vardija ir draustinius: Kliošių valstybinį kraštovaizdžio, Lūžijos botaninį, Minijos ir Veiviržos ichtiologinius draustinius. O augalijos įvairovė - tai paprastasis kardelis prie istorinio Bismarko ąžuolo, porinių česnakų plantacija, šaltalankių buveinės, gausybė neišvardintos, bet radusios miške prieglobstį augmenijos. O prieš kelis dešimtmečius puikiai prigijo ir girininko rankomis pasodinti bukai. Girininkijoje dviejose vietose tvirtai į žemę įsikabino maumedžiai. Puikiai stiebiasi maumedžiai trijų hektarų plote Europos parke ir Butkų kaime. Tai toli gražu ne visas girininkijos aukso fondas, kurį per 50 savo darbo metų puoselėjo ir gausino girininkas S. Mažeika. Subūręs darbuotojų kolektyvą, vertinantį ir taip pat kaip ir girininkas mylintį mišką, vadovas kartais su gėla širdyje pasirašo puikios biržės kirtimo aktą.

1871 metais ties Šernais buvo pastatytas pirmasis tiltas. Iki tol per upę keltu buvo keliami žmonės ir imama po penkis pfeningus. Tiltu važiuojant buvo žiūrima, kad vežėčios ir arklys būtų tvarkingi. Klaipėdiškiai kas dviračiu, kas arkliais traukė į dar jauną, bet labai tvarkingą mišką. Girininkijos darbuotojų uždavinys buvo saugoti mišką nuo gaisrų ir šiukšlių. Drėgnesnėse vietose buvo prakasti grioveliai vandens pertekliui išbėgti. Dabar miškininkai patys kuopia kalnus šiukšlių. Sėkmingai sekasi kovoti su savavališkais kirtėjais. „Matyt, stabdo girios grožis, - sako S. Mažeika, - reikia ir drąsos pakelti kirvį prieš amžius puoselėtą tvarką.“ S. Mažeika sako per penkiasdešimt darbo metų mišku apsodino 900 hektarų. Tai sudaro 9000 kubinių metrų medienos. Miškininkai supranta valstybės interesus ir priėmė Šernų miško pakeitimo statusą į ketvirtos grupės ūkinį mišką, bet labai norėtų, kad giria turėtų antros grupės rekreacinio miško statusą. Ne be reikalo lietuvininkai girios vietą pasirinko Šernus. „Jei dabar užsimota dalį miško atiduoti neaiškiems miesto reikalams, - sako S. Mažeika, - tai galima įvertinti tik kaip neprotingų žmonių elgesį.“ Girininkas laibai džiaugiasi, kad energingos Dovilų bendruomenės ir miškininkų pastangomis nuo karjerų kasimo pavyko išsaugoti puikų Baičių mišką, bet dar kėsinamasi į kitus miško plotus. Šernų giria ir jos pakraščiai aplipę sodų bendrijomis, judriais keliais, gyvenvietėmis, prisiglaudę prie Vilhelmo kanalo. Visuomenės sąžinė yra išlaikyti žavų Šernų mišką tokį, kokį sukūrė ir paliko senieji lietuvininkai. Miškas nusipelnė būti žmogaus draugas visais laikais.