Vasario antroji pusė ir šio mėnesio pabaiga dažnai būna daug kuo panašios į pavasario pradžią: norintieji rasti pavasario ženklų, jų būtinai randa bet kuriame reiškinyje. Tačiau daugelis šių menamų ženklų dar nėra pavasario garantija, juo labiau kad šių metų žiema - lygi.ir labai vienoda, turėtų užtrukti bent iki kovo vidurio.

Nors žiemos charakteris neleido abejoti jos galiomis, tačiau kol kas negalima sakyti, kad ši žiema buvo labai nuožmi. Kai kada net ir trumpesnės, su atlydžiais ir laikinais atšilimais žiemos padaro daug didesnių rūpesčių, sugeba išvarginti visus - žmones ir gamtą, ypač gyvūnus. Šiemet sniego sluoksnis labai nevienodas - Suvalkijoje kai kur yra tik apie 10 cm, šiauriniuose rajonuose - gerokai per 30 cm. Tačiau šis sniegas purus, lengvai nukasamas, o kilus vėjui nulakinamas į žemumas. Todėl daug kur atsivėrė kalvelių viršūnės, nupliko dirvos.
   Galbūt toks sniegas mums trukdo keliauti, nes nenuvalyti keliai yra nepravažiuojami. Gyvūnams toks sniegas yra įveikiamas, tačiau toli keliauti jie negali - tam reikia daug jėgų. Vasariui baigiantis jų jau nėra daug, tad daugelis žvėrių, ypač stirnos, nuo savo guolių stengiasi toli nekeliauti. Patogiuose šlaituose, kur sniego sluoksnis plonesnis, jos kanopomis nukasa sniegą ir randa maisto. Stirnų veiklos pėdsakų šiuo metu dažnai rasi po laukine obelimi čia po sniegu yra sušalusių, savo aitrumą praradusių obuoliukų, kuriuos žvėrys labai mėgsta. Tačiau stirnoms tinka ir bet koks augalas žali žiognagių lapai, viksvos, mėlynių ir bruknių stiebeliai.
   Svarbiausias dalykas stirnoms - vietos poilsiui, miegui. Ten, kur jau nuo žiemos vidurio laikosi stirnos, rasime keletą guolių, kurie giliai sniege, o jų dugne juoduoja plika žemė. Būtent tokio guolio reikia jautrioms stirnoms. Jeigu jos išvejamos į naujas vietas ir negali įsiruošti tinkamo guolio, gulasi ant sniego, peršąla ir gyvena neilgai.
   Todėl, be papildomo maitinimo, stirnoms labai svarbu išsaugoti guolius. Dabar nereikėtųjų baikštinti. Tokiu baikštinimo įrankiu gali tapti dažnas lankymasis, miško kirtimas, o labiausiai - palaidi šunys. Žiemą, kaip ir visada, šunys neturėtų palaidi bėgioti už gyvenamosios valdos, sodo tvoros. Jeigu jie išbėga į medžioklės plotus, šio medžiotojų klubo ar būrelio nariai šunis gali pagauti ir perduoti globos įstaigoms. Išaiškėjus, kad šeimininkai neteisėtai gyvūnus vertė benamiais, kad leido jiems bastytis po apylinkes ir medžioti laukinius gyvūnus, tokių augintinių savininkams gresia baudos. Gali atrodyti, kad tokios bausmės yra per didelės, tačiau visi turėtume žinoti, kad be priežiūros besibastančios katės ir šunys kasmet sunaikina begale laukinių gyvūnų. Dėl šių neprižiūrėtų gyvūnų ypač nukenčia stirnos, kurapkos, dažnai šunų grobiu tampa kiškiai, net tauriųjų elnių, danielių jaunikliai. Žiemos pabaigoje išsekę gyvūnai per gilų sniegą negali pasprukti nuo sveikų, gerai įmitusių šunų, todėl kalbėti apie kokią nors atranką ar lygią kovą netenka.
   Iki vasario vidurio iš žiemoti likusių paukščių jau netekta didelio kiekio: ne mažiau kaip pusės visų zylių, daugelio juodagalvių sniegenų. Žiemoti likusios gulbės, didžiosios ir kitų rūšių antys taip pat išretino savo gretas: neįprastai ilga žiema iš jų pareikalavo to, ko šie paukščiai nemoka ir neturi mokėti. Jie visi turėtų išskristi žiemoti, tačiau žmonių apgauti liko atviruose vandens telkiniuose. Vienur žmonės pastatę hidroelektrinę, kitur leidžia pašiltintą vandenį. Čia susitelkę sparnuočiai atsidūrė lyg spąstuose - išskristi negali, nes tam praėjo tinkamas laikas, surasti maisto jiems taip pat per sunku. Jei ne žmonių pagalba, žūtų kur kas didesnė vandens paukščių dalis nei žūsta dabar. Tačiau tokie mūsų pasiekimai nedžiugina - daug naudingiau ir mums, ir patiems paukščiams būtų, jei jie galėtų elgtis taip, kaip jiems liepia prigimtis - rudenį išskristi, o pavasarį sugrįžti iš žiemaviečių.
   Sunkiausia šiuo metu žuvims ir vandens bestuburiams. Lietuvoje yra keli šimtai ežerėlių, tvenkinių, kuriuose potencialiai dūsta žuvys ir vėžiagyviai, vabzdžiai. Dažniausiai tai seni, uždari, nepratakūs ežerai, kuriuose susikaupę daug dumblo, nuosėdų. Natūralūs deguonies gamybos procesai čia pažeisti, tad gyvūnai greitai pajunta jo stygių.
   Kuo galima padėti dūstančioms žuvims, vėžiams, kitiems vandens telkinių gyventojams? Jeigu yra galimybių, būtina padidinti tokių vandens telkinių pratakumą. Tam gali būti nukreipiama ir vandens srovelė iš kito tvenkinio, upelio. Jeigu tokios galimybės nėra, reikia iškirsti keletą didesnių ekečių ir siurbliu pumpuoti vandenį, lieti jį ant ledo ir leisti sutekėti gelmėn. Toks vandens aeravimas labai veiksmingas. Tačiau reikėtų žinoti, kad šios priemonės įmanomos tik nedidelio dydžio, keleto hektarų ploto ežeruose ar tvenkiniuose. Jei ežeras dešimčių hektarų ploto, eketės turi nedaug įtakos.
   Vasariui baigiantis gyvūnai vis dažniau glaudžiasi prie mūsų. Gal todėl sakome, kad staiga pagausėjo kėkštų, juodagalvių sniegenų. Tačiau apsižvalgykite - naminių žvirblių tikrai nėra daugiau, geltonųjų startų - taip pat.
   Jei gyvūnai traukiasi prie žmogaus, vadinasi, jiems nelengva. Žiemos pabaiga gali lemti daugelio gyvūnų išlikimą. Jiems bus lengviau, jeigu mes padėsime - nesvarbu, kokia parama bus, svarbu, kad visa tai darysime iš širdies, negalvodami apie naudą.

"Ūkininko patarėjas", 2010 m. vasario 18 d., Nr. 19

Selemonas PALTANAVIČIUS
Gamtininkas