Kviečiame paskaityti Lenkijos lietuvio, žurnalisto Sigito Birgelio intervių su VĮ Kretingos miškų urėdijos Informatikos specialiste Gražina Baniene apie Lietuvos miškus.
Gražina Bukauskaitė - Banienė yra Lenkijos lietuvė, kilusi iš Skarkiškių, Seinų krašto.
1999 m. baigė Punsko Kovo 11-osios licėjų, 2005 m. Lietuvos žemės ūkio universitete miškininkystės magistro studijas. VĮ Kretingos miškų urėdijoje dirba nuo 2005 m. informatikos specialiste, taip pat yra atsakinga už ryšius su visuomene.
Sigitas Birgelis: Miškas lietuvių pasaulėjautoje visada buvo sudvasintas. Jis nuo seno yra mums šventa vieta. Ten buvę mūsų protėvių aukurai. Giria mus maitino, rengė, gydė, slėpė nuo priešų. Kokią reikšmę Lietuvai miškas turi dabar?
Gražina Banienė: Miškas yra unikalus gamtos darinys, kuris atlieka tris funkcijas: ekonominę (mediena, medžioklė), socialinę (poilsis, darbo vietos) ir ekologinę (saugomos teritorijos, apsauginiai miškai). Manau, kad visos minėtos funkcijos buvo aktualios lietuviams ir prieš kelis šimtus metų, ir šiandien, tik galbūt skirtingais istorijos laikotarpiais skyrėsi prioritetai, teikiami vienai ar kitai sričiai.
Lietuva visada garsėjo kaip labai miškingas kraštas. Miškininko prof. Povilo Matulionio teigimu, 800-aisiais metais Lietuvos miškingumas galėjo būti 73%, 1948 m. – 19,8%, 2009 m. – 32,9%. Pagal dabartinę miškų politiką ateityje miškų plotai tik didės.
Pastaruoju metu Lietuvos laisvosios rinkos institutas pasiūlė privatizuoti Lietuvos valstybinius miškus. Įvairiose apklausose net 90 % apklaustųjų pasisakė prieš miškų privatizavimą. Aktyvi pilietinė visuomenės pozicija rodo, kad lietuviams miškų svarba nemažėja.
Kokia sovietmečiu buvusi miškų tvarkymo politika?
Sovietmečiu miškus administravo Vyriausioji miškų valdyba, vėliau Miškų ūkio ir miško pramonės ministerija (1957-1988), kuriai ilgus metus vadovavo Lietuvos miškų patriotas ministras Algirdas Matulionis. Miškų urėdijos buvo pervadintos miškų ūkiais arba miško pramonės ūkiais, padaugėjo girininkijų. 1972 m. įkurti susivienijimai, į kurių sudėtį įeidavo keli miškų ūkiai. Ši sistema kai kur veikė iki 18 metų, bet visiškai nepasiteisino ir buvo išardyta. Tačiau visu sovietiniu laikotarpiu miškininkai gana efektyviai dirbo, miškų ūkiuose, kaip ir dabar, buvo vykdomas kompleksinis miškininkavimas (nuo sėklų surinkimo, pasodinimo iki kirtimų).
Sovietmetį Lietuvos miškų istorijoje galima įvardinti kaip sumažėjusių kirtimų ir miško išteklių augimo laikotarpį. Miškų ūkio ministerijos iniciatyva ir esant palankioms sąlygoms įsivežti medieną iš kitų TSRS respublikų, Lietuvoje kirtimų norma buvo sumažinta, todėl išsaugoti nemaži miškų plotai. Be to, 1951-1970 m. kasmet buvo apželdoma naujais miškais apie 11-12 tūkst. ha žemės ūkiui netinkamų naudmenų, dažniausiai šlaitų, smėlynų, pelkių.
Gražina su vyru sodina mišką
Kai kurie Lietuvos politikai tikina, kad dabartinis valstybinių miškų valdymas neefektyvus, urėdijos blogai tvarkosi ir vienintelis teisingas kelias – privatizuoti valstybinius miškus. Ar teisinga ši nuostata?
Pasaulyje apie 50% miškų sudaro valstybiniai miškai ir tiek pat privatūs. Lietuvos valstybinių miškų valdymo modelis panašus į Lenkijos bei Vokietijos.
Lietuvos valstybinius miškus patikėjimo teise valdo 42 valstybės įmonės miškų urėdijos. Nuomones dėl neefektyvaus miškų urėdijų darbo dažniausiai išgirstame iš žmonių, kurie mažai išmano apie miškininkystę bei pateikia informaciją, neatitinkančią realybės.
Miškų urėdijų efektyvumą vertinti reikėtų keliais aspektais. Neretai visuomenė yra klaidinama, kad miškų urėdijos finansuojamos iš biudžeto, t. y. išlaikomos mokesčių mokėtojų, kas yra absoliuti neteisybė. Miškų urėdijos yra pelno siekiančios įmonės, pačios save išlaikančios ir sumokančios į biudžetą mokesčių daugiau nei eilinė Lietuvos įmonė. Papildomai mokamas mokestis, kurio nemoka nei viena įmonė – 10% nuo gautų pajamų už parduotą medieną ir nenukirstą mišką (parduodamą žmonėms patiems išsikirsti). Kasmet į biudžetą sumokama apie 100 mln. litų. 2008-aisiais, krizės metais, miškų urėdijos sumokėjo 115 mln. Lt mokesčių.
Su bendradarbiais pas tėvus Skarkiškėse
Būtina paminėti, kad miškų urėdijų iškertamos medienos vertė apskaičiuojama nenukirsto valstybinio miško kainomis (jas patvirtina aplinkos ministras), privaloma tvarka 90% tos vertės lėšų turi sugrįžti į mišką. Tai yra lėšos, skiriamos atkurti miškus, įveisti naujus, vykdyti sanitarinę ir priešgaisrinę apsaugą, pritaikyti miškus rekreacijai ir užsiimti kitomis veiklomis, kurios yra investicija į miškus. Kasmet valstybiniuose miškuose medienos tūris didėja, nuo 2000 m. sukauptos medienos vertė yra daugiau kaip 1 mlrd. Lt.
Dar vienas svarbus veiksnys vertinant miškų urėdijų veiklos efektyvumą yra miškų priežiūra ir apsauga. Valstybinius miškus prižiūri 4 tūkst. miškų urėdijų darbuotojų, privačius miškus – 242 tūkst. miško savininkų. 2006-2009 m. neteisėtų kirtimų valstybiniuose miškuose užfiksuota vidutiniškai penkiskart mažiau nei privačiuose. Miškų urėdijos nuo gaisrų, vagysčių saugo visus miškus, nepriklausomai nuo nuosavybės.
Miškų urėdijose diegiamos naujausios technologijos. Visos miškų urėdijos yra sertifikuotos ir turi tarptautinį miškų tvarkymo sertifikatą – dokumentą, įrodantį, jog miškų valdytojas miškuose ūkininkauja pagal tvaraus ir subalansuoto miškų ūkio principus.
Miškų urėdijų efektyvumą lemia tai, kad čia dirba miškininkai profesionalai, savo srities specialistai, kurių dauguma turi aukštąjį išsilavinimą. Tačiau kaip ir kiekvienai organizacijai, norint plėstis ir tobulėti, reformos yra neišvengiamos.
2006 m. Gražina su grupe miškininkų dalyvavo tarptautinėje miškų parodoje Čekijoje. Atstovavo Lietuvos valstybiniams miškams. Nuotraukoje su Čekijos miškininku.
Ar susižavėję visuotine privatizacija neaptversime privačių miškų, kaip aptvėrėme paežeres? Ar privatūs asmenys puoselės nykstančią augmeniją, globos retus gyvūnus, tvarkys už Europos Sąjungos lėšas įrengtas rekreacines zonas, žinodami, kad negaus už tai nė lito?
Natūralu, kad savininkas savo turtą prižiūri ir saugo geriau, kad siekia padidinti jo vertę bei gauti naudos. Tačiau miške greitai gauti naudos neįmanoma – miškas bręsta 100 metų.
Greitėjant gyvenimo tempui, didėja žmonių srautai į miškus, net žiemą važiuojama pabūti gamtoje. Kol kas visuomenė nemokamai gali ilsėtis miškininkų įrengtose poilsiavietėse, stovyklavietėse, vaikščioti, važinėtis dviračiais pažintiniais, sveikatingumo takais. Miškininkai įrengia ir prižiūri šiuos objektus. Kol kas net sunku įsivaizduoti, kad nemokamai galima būtų nuvažiuoti į privatų mišką pailsėti savininko įrengtoje pavėsinėje.
Valstybiniuose miškuose įrengiami takai neįgaliesiems. Kretingos miškininkai pajūryje įrengė taką, kuriuo neįgalieji gali privažiuoti iki pat jūros. O ką pastatytų privatus miško savininkas turėdamas mišką prie jūros?
Lietuviai, ko gero, jau patyrė, ką reiškia visagalė privatizacija. Nėra galimybės privažiuoti prie užtverto ežero, jau prie keliuko kabo iškaba „Privati valda“, atsiranda net užrašų „Būsima privati valda“.
Privatizuoti valstybinius miškus kol kas neleidžia Lietuvos Konstitucijos 47 straipsnis, pagal kurį rašoma, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Kaip anksčiau minėjau, miškai tai ne tik mediena, tai vieta poilsiui, vertinga ekosistema. Kokia suma reikėtų įvertinti šį turtą? Kol kas tik spėjama, kad tai būtų milijardai litų. Tad kas šiandien galėtų įpirkti Lietuvos miškus? Lietuviai? O gal užsienio kapitalo įmonės?
Koks nuošimtis Lietuvos miškų yra privačiose rankose? Ar Lietuvoje buvusiems miškų savininkams sugrąžinamos nuosavybės teisės?
1939 m. Lietuvos miškingumas buvo 19%, dabar 32%, valstybinių miškų buvo 83% ir atitinkamai 17% privačių, 2009 m. sausio 1 d. valstybinių miškų buvo 49,5% ir 38% privačių. Pagal statistiką, Lietuvoje yra beveik 236 tūkst. privačių miško savininkų, vidutiniškai vienam savininkui priklauso 3,3 ha miško.
Sovietmečiu privati žemė buvo nacionalizuota. Per tą laikmetį miškininkai didelius plotus nederlingų ir nenaudojamų žemių apsodino miškais. Tokiu būdu buvo padidintas Lietuvos miškingumas. Nuo 1991 metų Vyriausybės nutarimu nuspręsta grąžinti buvusiems savininkams jų turėtas žemes. Savininkai vietoj netinkamų žemės ūkiui plotų gavo miškus, nes apsodinta mišku žemė – buvusi iki 1940 m. jų nuosavybė.
Šiuo metu miškų urėdijos patikėjimo teise valdo daugiau kaip 250 tūkst. ha miškų, kurie yra rezervuoti privatizavimui (12,5% visų miškų).
Nuotraukoje. Su bendradarbiais Žalgirio mūšio vietoje 2009 m. Šiemet Kretingos miškininkai balandžio mėn. sodins ąžuolyną (per 10 ha), kuris bus skirtas Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms paminėti.
Kaip sparčiai Lietuvoje vyksta nederlingų, nenaudojamų žemių apželdinimas mišku?
Lietuvos miškingumo didinimo programa (2003 m.) numato šalies miškingumą dviem etapais – 2004-2006 m. ir 2007-2020 m. – padidinti 3% (iki 35%) įveisiant naujus miškus žemės ūkiui netinkamose žemėse. Norint pasiekti šį rodiklį, reikia apsodinti apie 196 tūkst. ha žemės ūkiui ir kitiems tikslams naudotų žemių.
2007-2013 m. Kaimo plėtros programoje yra numatyta 360 mln. litų paramai privačios žemės savininkams įveisti miškui. Už miško pasodinimą, priklausomai nuo sodinamų medžių rūšių, gali būti kompensuojama 5000-16000 Lt, ir dar tolesnius penkerius metus priežiūrai ir apsaugai 1300-2200 Lt. Skirtos paramos per šiuos trejus metus išnaudota tik 14% ir įveista tik 700 ha. Pirmajame etape apsodinta buvo apie 3000 ha. Mažą susidomėjimą privačių žemių savininkų galbūt lemia informacijos trūkumas, baimė dėl biurokratinių dalykų, nors jie šiuo metu yra žymiai supaprastėję.
Miškų urėdijos nuo 2005 m. įveisė apie 10.000 ha naujų miškų, nors galimybės leistų žymiai daugiau. Įveisti naujus miškus dirvonuojančioje valstybinėje žemėje trukdo sudėtingas šių žemių perdavimas miškų urėdijoms (jos negali sodinti miško žemėje, kurios pačios nevaldo). Miškingumo didinimo programos įgyvendinimui miškų urėdijos yra išauginusius kokybiškus sodmenis, kuriais privalo aprūpinti ir privačių žemių savininkus.
Papasakok apie medienos pramonę Lietuvoje.
Lietuvos medienos pramonę sudaro gerai išplėtota baldų pramonė, faneros gamyklos, kurių Lietuvoje yra dvi stambios – „Latvijas finieris“ ir „Sakuona“, bei daug smulkių medienos perdirbimo įmonių, gaminančių medienos produkciją vidaus ir užsienio rinkoms. Šalyje nėra popieriaus fabriko, todėl dalis medienos iškeliauja į užsienį.
Lietuvos pramonėje medienos pramonė užima 10%. 2009 metais medienos produkciją gamino ir eksportavo arti 2800 įvairaus dydžio įmonių. Pagamintos medienos produkcijos vertė 4000 mln. Lt, eksportuota prekių už 1000 mln. Lt. Lietuvių pagaminti baldai pernai buvo eksportuojami į keturiasdešimtį šalių. Krizė neaplenkė ir medienos pramonės.
Ar, Tavo nuomone, nereikėtų įkurti Sūduvos nacionalinio parko?
Daug kartų esu važiavusi per Sūduvos kraštą, artimiau nesu susipažinusi, todėl sunku man ką nors pasakyti dėl Sūduvos nacionalinio parko įkūrimo. Tačiau jeigu jis būtų kuriamas, manau, beliktų tik pritarti, nes nacionaliniai parkai saugo ne tik gamtines vertybes, bet ir kultūrinį, tautinį paveldą.
Papasakok apie save, mokslą ir darbą.
Esu skaičiusi, kad mūsų gyvenimo 96% yra suplanuoti iš anksto, o patys paveikti galime tik likusius 4%. Taip galiu pasakyti apie miškininkystės atsiradimą mano gyvenime. Baigusi Punsko Kovo 11-osios gimnaziją stojau į farmaciją, o įstojau į miškininkystę. Tiesiog taip viskas susiklostė. Paskutiniais studijų metais renkantis magistro darbo temą atradau dar visiškai naują sritį miškų urėdijose – ryšius su visuomene. Mano magistro darbas šia tema buvo pirmasis LŽŪU Miškų fakulteto istorijoje. Už šį diplominį darbą buvau apdovanota Lietuvos miškininkų sąjungos premija.
Jau 5 metus dirbu VĮ Kretingos miškų urėdijoje. Galiu pajuokauti, kad už šį darbą esu dėkinga dviem asmenybėms: Antanui Baranauskui – vyskupui, poetui, ir Antanui Baranauskui – Kretingos miškų urėdijos miškų urėdui. Su dabartiniu savo kolektyvu susipažinau dar būdama studentė. Miškininkus iš Žemaitijos pasisvečiuoti pasikvietė Suvalkų miškų urėdijos miškininkai, o manęs paprašė pabūti vertėja. Paskutinę viešnagės dieną, likus laisvam pusdieniui, aš Kretingos miškų urėdui Antanui Baranauskui pasiūliau aplankyti Antano Baranausko kapą Seinuose. Svečiams parodžiau Seinų baziliką, kunigų seminariją, apsilankėme Punske, pervažiavome gražiausius mūsų krašto kaimus. Visą tą pusdienį pasakojau apie Lenkijos lietuvius, todėl kai po kelerių metų kreipiausi dėl darbo, manau, turėjau neblogą rekomendaciją. Kretingos miškininkai mūsų krašte dar lankėsi pernai. Ir atrodo, kad tai nebuvo paskutinis kartas.
Kretingos miškų urėdijoje dirbu informatikos specialiste, esu atsakinga už programų diegimą, jų administravimą, kompiuterių priežiūrą, taip pat kuruoju ryšių su visuomene sritį – prižiūriu interneto svetainę, organizuoju renginius. Darbas labai įdomus dėl naujovių srauto ir nuolatinės galimybės tobulėti.
Šeimą sukūriau su žemaičiu, taip pat miškininku. Auginame 2,5 metų sūnų Pijų. Vyras Tomas dirba Kretingos miškų urėdijoje – Medienos ruošos ir prekybos techninio padalinio viršininku. Šeimos bendras pomėgis – kelionės. Net važiuodami pas tėvus į Skarkiškes kiekvieną kartą bandome atrasti naują kelią.
Šeimos atostogos Tunise (2009)
Nors miškininkystė mano gyvenime atsirado atsitiktinai, šiandien net neįsivaizduoju, kad galėčiau dirbti kitoje srityje. Supratau, kas mane miškininkystėje labiausiai žavi – tai patys miškininkai, jų paprastumas, nuoširdumas. Ko gero, ne be reikalo sakoma, kad žmogus, dirbantis gamtoje, negali būti blogas. Miškininkų profesija yra unikali, nes dirbdami jie mąsto apie ateities kartas. Juk miškui užaugti kartais ir 100 metų maža.
Ačiū už pokalbį.
http://www.punskas.pl/ (Sigitas Birgelis) |
